O KAS GI TOS KERNAVĖS SESERYS…?
Popiežiaus Pranciškaus paskelbtieji Pašvęstojo gyvenimo metai jau įsibėgėjo… Mums, pašvęstiesiems, tai tam tikrų iššūkių metai. Juk šiais metais mes turime pasidaryti labiau matomais bei prieinamais žmonėms. Tai ir Marijos radijas daug kalba apie seseles, ir žurnalas „Artuma“ skelbia žinią apie vienuolijas, ir laikraščio „XXI amžius“ priedas „Katalikas“ spausdina interviu su vienuolijų atstovais. Mes seserys, įvairiais renginiais turime prisistatyti žmonėms ir paliudyti apie save.
Ne išimtis yra ir Kaišiadorių vyskupijos Širvintų dekanatas. Čia gyvena ir darbuojasi Krikštėnų ir Kernavės seserys, kurias tai vienoje, tai kitoje bažnyčioje ir mato žmonės, tačiau jiems visiškai neaišku – o kas gi tos Krikštėnų ar Kernavės seserys?
Ir štai Širvintų dekanatas panoro pažymėti Pašvęstojo gyvenimo metus, sudarydamas sąlygas šioms vienuolijoms pasirodyti viešumoje, prisistatyti, supažindinti žmones su ypatinga vienuolijų žyme – charizma, papasakoti apie jų tikslus ir darbus.
Tokia diena liepos 4-ji buvo skirta Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai. Širvintų bažnyčioje pamaldos prasidėjo Rožinio malda, kurią vedė mūsų seselė Benedikta. Prie mikrofono ji perskaitė Rožinio intenciją ir pakvietė visus įsijungti į šią maldą, toliau perskaitydama slėpinius ir jiems skirtus mąstymėlius, o maldas kalbėjo Širvintų parapijos Gyvojo Rožinio draugijos moterys, na ,žinoma, ir mes, seserys. Po Rožinio maldos sekė Švč. Sakramento adoracija, kurią taip pat pravedėme mes , KKMD seserys. Prie Dievo stalo grotelių klūpėjo dvi mūsų sesutės ir dvi GRD narės iš Kernavės parapijos – mūsų atsivežtoji „palaikymo“ komanda. Išstačius Švč. Sakramentą, seserys sugiedojome eucharistinę giesmę „O Šventoji Monstrancijos Duona…“ ir po trumpos pauzės sekė mąstymėlis, kurio reziume – iki žemės kraštų šlovė Tau, širdžių Karaliau, teaidi. Tekstą parašė ir skaitė seselė Felicija. Po mąstymėlio, tyloje pabuvome su jo mintimis, kiek vėliau sugiedojome giesmę „O šventa Eucharistija …“ , ir po jos tęsėsi įprastos Švč. Sakramento pamaldos – palaiminimas Švč. Sakramentu ir uždarymas. Pagaliau atėjo tas momentas, kai žmonėms bus pasakyta – kas tos Kernavės seserys.
Dabar prie mikrofono teko kalbėti man kongregacijos gen. vyresn. s. Irenai. Pirmiausia pristačiau visas seseris vardais, kurios turėjo atsistoti ir pasirodyti. Toliau paaiškinau žmonėms kongregacijos pavadinimą – kodėl kongregacija vadinasi – merginų ir kodėl diakonių. Merginų todėl, kad pagal mūsų Konstituciją į kongregaciją niekuomet nebus priimamos moterys ar našlės. Diakonių – įžadine prasme istoriškai orientuojantis į pirmuosius amžius, kai moterys diakonės buvo kunigų pagalbininkės švietimo, labdaros ir kituose artimo meilės darbuose. Kongregacija įkurta ir patvirtinta 1957 m. kovo 29 d. Ji atsirado tuo mūsų Tėvynės aikotarpiu, kai daugelis vyskupų bei kunigų buvo kalėjimuose bei tremtyje, o likusiųjų Lietuvoje teisės labai apribotos. Todėl reikėjo kongregacijos, kuri galėtų praplėsti kunigų darbą parapijose, įsiliejant į žmonių kasdienybę, liudyti Kristų ne rūbu, o giliu vidiniu gyvenimu – pirmųjų krikščionių pavyzdžiu.Veiklos pradžia Vilniuje šv. Mikalojaus bažnyčioje. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia buvo ta vieta, kur rinkdavosi miesto intiligentija, o ypač studentai. Ją savo bažnyčia pasirinko ir dvi jaunos gydytojos – Regina Bakevičiūtė ir Elena Žitkevičiūtė. Dar studijuodamos Kaune ir gyvendamos seserų kazimieriečių bendrabutyje, susipažino su vienuolišku gyvenimu, tačiau jų netraukė abituotas vienuolynas, svajojo apie kitokio pobūdžio vienuoliją, kurioje galėtų savo gyvenimą paaukoti Dievui ir žmonėms, būti arčiau žmonių ir konkrečiu savo gyvenimo būdu liudyti Dievą ir skleisti tikėjimą. Savo sumanymu jos pasidalino su klebonu tuo metu dirbusiu šv. Mikalojaus bažnyčioje Česlovu Krivaičiu, kuris pritarė jų minčiai ir greitu laiku paprašė istorijos mokslų daktarą kun. Juozą Stakauską , mokslus baigusį užsienyje ir turėjusį didelį patyrimą apie vienuolyninį gyvenimą, parašyti naujai vienuolijai konstituciją ir regulą. Mūsų kongregacijos kūrimo iniciatoriai kleb. Č. Krivaitis ir dr. kun. J. Stakauskas buvo inkardinuoti Kaišiadorių vyskupijai, todėl kongregacijos patvirtinimo reikalu nutarta kreiptis į jau iš tremties grįžusį Kaišiadorių vyskupą, dabar jau Dievo tarną Teofilių Matulionį. Vyskupas, supratęs idėjos reikalingumą, pritarė tokios kongregacijos kūrimui ir 1957 m. kovo 29 d. Birštone, dalyvaujant dr. J. Stakauskui, R. Bakevičiūtei ir E. Žitkevičiūtei kongregaciją pavadinimu KRISTAUS KARALIAUS MERGINŲ DIAKONIŲ KONGREGACIJA, lot. Congregacio Christi Regis sororum diaconisarum patvirtino ir palaimino, suteikdamas visus įgaliojimus toliau tvarkyti jos reikalus kun. Česlovui Krivaičiui. Konspiraciniais sumetimais Konstitucijos patvirtinimo data buvo parašyta 1944 m. Tų pačių 1957 metų Velykose – balandžio 21 d. pagal patvirtintą Konstituciją pirmuosius amžinus skaistybės, klusnumo ir neturto įžadus padarė Regina Bakevičiūtė, Elena Žitkevičiūtė ir Zofija Šiožinytė. Dvi pirmosios jau iškeliavo į Amžinojo Tėvo namus, seselė Zofija yra mūsų tarpe. 1964 m. mons. Česlovas Krivaitis, dalyvaudamas Vatikano II – jo susirinkime, pagarsino kongregacijos egzistavimo faktą ir gavo popiežiaus Pauliaus VI – jo palaiminimą kongregacijai. Pagal kongregacijos specifinę paskirtį ir tikslus, jos narės turėjo būti merginos, baigusios ar dar besimokančios aukštosiose arba specialiose vidurinėse mokyklose, turėjo siekti dvasinio augimo pagal regulą ir savo asmeniniu gyvenimu skleisti Kristaus meilę savo darbo ar gyvenamoje aplinkoje, padėti kunigams pastoraciniame darbe, prisidėti prie krikščioniškos kultūros ugdymo ir kitų Bažnyčiai rūpimų darbų pagal vietos Ordinaro patvarkymus. Savo išore jos negalėjo skirtis nuo aplinkos, kurioje dirbo ar mokėsi, todėl specialaus vienuoliško rūbo neturėjo. Seserų drabužis turėjo atitikti kiekvienos pareigoms ir užsiėmimams, turėjo būti paprastas, kuklus, atitinkantis neturto dvasią.
Mūsų simboliai – erškėčiuota Kristaus galva kryžiaus fone ir amžinųjų įžadų žiedas. Ypatinga seserų – diakonių vidinė žymė ir charizma yra džiaugsmingas tarnavimas Dievui ir žmonėms pagal šv. Pranciškaus Saleziečio dvasią, tarpusavio meilė ir sutarimas pirmųjų krikščionių pavyzdžiu. Vyskupo Teofiliaus Matulionio pavedimu kun. Česlovui Krivaičiui kongregaciją globojant ir ja rūpinantis, kandidačių skaičius iš bestudijuojančio jaunimo 1957-1959 išaugo iki 22. Mūsų kandidatės gyveno įsteigtuose namuose po keturias penkias drauge su vyresnėmis seselėmis, atlikinėjo novicijatą, kartu meldėsi, tęsė studijas, klausė kun. dr. J. Stakausko dėstomo seminarijos kurso, dalyvavo jo vedamose rekolekcijose. Laisvu nuo studijų laiku, talkino įvairiuose bažnyčios reikaluose – leido bažnytinį laikraštėlį, perrašinėjo religinę literatūrą, gaidas, nes jokių dauginimo aparatų nebuvo. Ir tokia aktyvi mūsų veikla neliko nepastebėta. Prasidėjo seserų sekimai, tardymai, gasdinimai ir grasinimai. Norint išvengti skaudesnių pasekmių, teko seseris išsklaidyti, nutraukti jų aktyvią veiklą. Ir tas laikotarpis užsitęsė daugiau kaip dešimtį metų. Per tą laikotarpį kongregacijoje įvyko negrįžtami pakitimai: vienos seserys gyveno atsiskyrusios ir kantriai laukė tinkamesnių laikų. Man pačiai amžinųjų įžadų teko laukti net iki 1972 m., nors į kongregaciją atėjau 1958m. Kitos seserys išėjo į kitus vienuolynus, dar kitos tęsė veiklą toliau, ko pasekoje atsirado nuo mūsų atskilusi šaka – „Kristaus Karaliaus seserys“, reziduojančios Vilniuje, Trinapolyje. Dar kelios seserys, nesulaukę geresnių laikų, sukūrė katalikiškas šeimas. Seserų diakonių veikla tapo aktyvesnė, kai 1979 m. mons. Česlovas Krivaitis buvo paskirtas Kernavės klebonu. Seserys talkino klebonui įvairiuose tiek dvasinio, tiek kultūrinio atstatymo bei atgaivinimo darbuose. Nemažai padirbėta statant naujuosius parapijos namus – kleboniją. Teko rūpintis statybinėmis medžiagomis ir jų atvežimu. Šiuo metu tebegyvename Kernavėje. Ant mūsų rankų yra ir bažnyčios, ir aplinkos priežiūra, ir pastoraciniai reikalai. Mirus klebonui mons. Česlovui Krivaičiui, parapija tapo aptarnaujama, mus aptarnaujantis klebonas reziduoja Musninkuose, mums tenka visapusiškai talkinti klebonui pastoracijoje. Parapijoje dirbame savanorystės pagrindais.
Smagu, kad esame reikalingos ir naudingos. Po mano „pranešimo“ buvo aukojamos šv. Mišios už mūsų kongregaciją, už mirusias seseris, už naujus pašaukimus į vienuolinį gyvenimą ir buvo pakviesti visi Mišių dalyviai paremti mus malda. Šv. Mišias aukojo kun. Vidas Bernardas Sajeta, už ką mes esame jam labai dėkingos; Dievo Žodį perskaitė seselė Albina, o mes visos seserys giedojome Kristui Karaliui skirtas giesmes.
Na, o po šv. Mišių bendravome agapėje, kurią suruošė šaunios Širvintų parapijos GRD moterys. Tariame ačiū joms joms už išradingai paruoštą stalą ir parodytą nuoširdumą. Prie stalo atsakinėjome į širvintiškių mums užduotus klausimus ir kvietėme jas apsilankyti pas mus Kernavėje.
O už suteiktą galimybę mūsų kongregacijai „išeiti į viešumą“ dėkojame gerbiamam dekanui , kun. Leonui Klimui.
KKMD kongregacijos vardu s. Irena
Comments are closed.