Pernai metais Vasario 11-toji diena mums atnešė svarbią naujieną – Kaišiadorių vyskupija turi naują ganytoją – Vyskupą Joną Ivanauską, šiais metais vasario 11 diena mus dar labiau nustebino – popiežius Benediktas XVI susirinkusiems kardinolams paskelbė jau 600 metus precedento neturinčią žinią – dėl amžiaus naštos ir jėgų trukumo jis atsisako popiežiaus tarnystės pareigų, kurias priėmė 2005 metais balandžio 19 d. Šį atsistatydinimo gestą priimkime kaip ypatingą nusižeminimo ir nuolankumo bei išminties ženklą.
Šiandien jau galime padėkoti Viešpačiui už šiuos beveik 8-nerius malonės ir išbandymų metus, kuriuos Visuotinė Bažnyčia patyrė valdant Benediktui XVI-tajam. Šalia dėkojimo turime dar prašyti Dievo pagalbos geriau suprasti Benedikto XVI paliktąjį gausų darbų kraitį.
Keliais žodžiais norėčiau paminėti kai kuriuos svarbiausius šio popiežiaus pontifikato momentus. Pradėkime nuo kelionių
Popiežius Benediktas XVI priešingai savo pirmtakui Jonui Pauliui II nebuvo kelionių gerbėjas, jis daugiau kabineto, knygos, maldos ir studijų žmogus, tačiau šiais laikais Petro Įpėdinio tarnystė neįmanoma tik sėdint Vatikane, todėl ir popiežius Benediktas būdamas garbingo amžiaus atliko 24 užsienio keliones po visus pasaulio žemynus, susitiko su milijonais tikinčiųjų, drąsino žmones gyventi ne pagal savo sugalvotas tiesas, bet pagal Dievo Tiesą. Popiežius Benediktas nebijojo keliauti ten, kur žinojo, kad nebus svetingai sutiktas – Jis pabuvojo stipriai netikėjimo apimtose šalyse Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Australijoje. Šventasis Tėvas žengė dialogo keliu su netikinčiaisiais, ateistais siekdamas pabrėžti bendras vertybes ir Tiesos bei grožio, moralės svarbą. Popiežiaus drąsa pasirodė ir jo kelionėse į nesutarimų kamuojamas vietoves – Jis vyko į Turkiją, į Izraelį, į Libaną, į Kubą, į Afrikos žemyną – skelbė taikos ir laisvės žinią, siekė susitaikinimo ir vienybės. Šalia 24 kelionių po visą planetą jis taip pat surengė 30 kelionių po skirtingas Italijos vyskupijas – kaip tikėjimo ir meilės piligrimas lankydamas Kristaus tikinčiuosius.
Kitas svarbus pontifikato momentas yra popiežiaus išleisti dokumentai. Pirmiausia turime paminėti enciklikas – didžiausios apimties parašytus veikalus skirtus visiems tikintiesiems ir tapusioms svarbiomis Bažnyčios magisteriumu (mokymu). Benediktas XVI per nepilnus aštuonerius pontifikato metus išleido tris enciklikas. Pirmoji enciklika buvo parašyta 2005 metais – Deus caritas est (Dievas yra meilė) – ji nagrinėja krikščioniškosios meilės temą, aptaria skirtingas meilės rūšis. Antroji enciklika skirta labai aktualiai šių laikų vilties temai – Spe salve (Išgelbėti viltimi) – parašyta 2007 metais. Šiame Bažnyčios dokumente pateikiama puiki studija apie neįkainojamą vilties dovaną tiems, kurie tiki į Jėzų Kristų. Trečioji enciklika parašyta įsibėgėjus ekonominei krizei 2009 metais, ji vadinasi Caritas in Veritate (Meilė tiesoje) ir nagrinėja socialines temas bei pasiūlo pirmiausia ieškoti krizės priežasčių žmogaus moralėje.
Be enciklikų ir kitų dokumentų Benediktas XVI, būdamas nepaprastai darbštus žmogus, sugelbėjo dar parašyti trijų dalių knygą – Jėzus iš Nazareto – sudėtingą, tačiau plačiajam skaitytojų ratui suprantamą veikalą, kuriame remiantis Evangelijos šaltiniu mėginama artimesniu žvilgsniu pažvelgti į istorinio Jėzaus gyvenimą ir aplinką.
Taip pat išleista ir vokiečių žurnalisto Peter Seevald (Pyter Zyvald) pokalbių knyga su popiežiumi „Pasaulio šviesa“, pasižyminti gilia išmintimi, toliaregiškomis įžvalgomis ir žaismingu popiežiaus bendravimo stiliumi.
Toliau žvelgdami į popiežiaus Benedikto metus negalime nepaminėti, kad jo pontifikatas prasidėjo 2005-taisiais Eucharistijos metais, kuriuos inicijavo jo pirmtakas palaimintasis Jonas Paulius II, vėliau minėjome šv. apaštalo Pauliaus metus, dar vėliau buvo Kunigų metai, o štai pontifikatas baigiasi švenčiant Tikėjimo metus. Paskelbtieji teminiai metai labai artimai buvo susieti su generaliniais vyskupų sinodais Romoje, kuriuose buvo aptariamos Eucharistijos, Dievo Žodžio ar Naujosios Evangelizacijos temos. Šiuose Sinoduose popiežius Benediktas asmeniškai dalyvaudavo ir pateikdavo vyskupams nuostabių įžvalgų.
Neišvengiama tema, kurią taip pat reikia paminėti yra skandalai. Popiežiui Benediktui XVI kaip labai karti kančių taurė teko iškentėti įvairius nesusipratimus ir net išdavystes. Pirmiausia popiežius liko nesuprastas po vizito Vokietijoje 2006 metais, kai jo kalba Regensburgo universitete buvo klaidingai interpretuota, tarsi popiežius pasisako prieš islamą. Šios klaidingos nuomonės sukėlė milžiniškus protestus musulmoniškose šalyse, tačiau atnešė tai ir pozityvią naudą – popiežius įsteigė Katalikų ir musulmonų bendradarbiavimo komisiją, kuri dirba ieškodama bendrų sutarimo taškų skirtingose religijose. Ypatingai skaudus išgyvenimas Šventajam Tėvui buvo pedofilijos skandalas savo apogėjų pasiekęs švenčiant Kunigų metus. Nusikaltimų svoris ir mastas užgulė visą Bažnyčią ir skaudžiai sužeidė visus. Šventasis Tėvas darė viską, nuo atsiprašymo ašarų iki konkrečių apsivalymo darbų – Bažnyčia neturi bijoti tiesos, kad ir labai skaudžios. Popiežiui taip pat teko kritikos lavina kai jis panaikino ekskomunikas keturiems Pijaus X kunigų brolijos vyskupams ir vienas iš jų neigė žydų tautos genocidą, šis skandalas baigėsi panašiai kaip ir musulmonų – popiežius buvo nesuprastas, paimti tik keli faktai iš visumos, tačiau bendra katalikų ir žydų bendradarbiavimo komisija padarė išvadą – turime ieškoti kas mus jungia. Ir galiausiai Šventajam Tėvui buvo labai nemalonus paskutinysis skandalas, kurį pavadinti išdavyste – kai vienas iš artimiausių popiežiaus namų žmonių – liokajus – nufotografavo ir paviešino tik popiežiui skirtus dokumentus. Šis nesusipratimas atskleidė tam tikras valdžios ir įtakos intrigas Petro Sosto pašonėje – tai visiškai nesuprantama popiežiui Benediktui, kuris niekada nesiekė jokios karjeros, o troško būti kukliu ir nuolankiu Viešpaties vynuogyno darbininku.
Juozapui Ratcingeriui – Benediktui XVI galime priskirti nemažai titulų, kuriuos jis užpelnė per trumpą, bet labai intensyvų savo pontifikatą. Ji galime pavadinti Krikščionių vienybės popiežiumi, nes ekumenizmą laikė savo pontifikato prioritetu. Jo pastangomis buvo atnaujintas ir sustiprintas bendros ortodoksų ir katalikų vienybės komisijos darbas, jis nenuilstamai siekė, kad į Katalikų Bažnyčią sugrįžtų atsiskyrę Pijaus X kunigų brolijos nariai, jis sudarė visas galimybes į Katalikų Bažnyčią pereiti norintiems anglikonams išsaugoti savo liturginę tradiciją. Popiežių Benediktą galime pavadinti Naujosios Evangelizacijos apaštalu – jis ne tik ėmėsi naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, bet ypač daug dėmesio skyrė evangelizacijos klausimams, įsteigė prie Šventojo Sosto Naujojo evangelizavimo tarybą, sušaukė šiam klausimui vyskupų sinodą, paskelbė Tikėjimo metus.
Taip pat šį popiežių turime pavadinti Liturgijos popiežiumi. Jis jau nuo vaikystės turėjo nepaprastai gilų pagarbos ir meilės liturgijai jausmą, į ją buvo ir liko suleidęs savo šaknis. Tiek liturgijos šventime, tiek visame Bažnytiniame gyvenime popiežius pabrėždavo tęstinumo svarbą – į ateitį žiūrima atsirėmus į tradiciją. Švęsdamas liturgiją popiežius drąsiai sugrąžino kelis, kad ir ne esminius, tačiau senokai nenaudojamus ar mažai naudojamus liturginius elementus, savo pavyzdžiu parodė sakralinės muzikos ir apeigų iškilmingumo grožį. 2007 metais paskelbdamas Motu proprio „Summorum pontificum“ uždegė žalią šviesą kunigams ir bendruomenėms norintiems švęsti šventąsias Mišias pagal 1962 m. Mišiolo Romos ritą, tuo pažadindamas Bažnyčioje naujus liturginius judėjimus ir didesnį domėjimąsi liturgijos tradicija.
Benediktą taip pat galime tituluoti dialogo popiežiumi. Viena iš jo sugalvotų naujovių – „Pagonių kiemas“ – kuriame it senovės laikų forume bendrai diskusijai susitinka tikintieji ir netikintieji. Būtent tokiu būdu Bažnyčia gali įžengti į ateistų, laisvamanių, agnostikų pasaulį – kviesdama juos diskusijai egzistencinėmis temomis.
Popiežiui Benediktui tenka ir Klasikinės muzikos popiežiaus vardas. Didžioji Vatikano Pauliaus VI audiencijų salė, Siksto koplyčia ar Kastel Gandolfo rūmų kiemas buvo virtę garsiausių pasaulio simfoninių orkestrų, chorų, kvartetų koncertų vieta – ne kartą popiežius pabrėžė, kad per muziką mes išmokstame vienas kito klausytis ir žengiame susitaikinimo keliu. Apie kiekvieną kompozitorių, apie kiekvieną kūrinį Jis pateikdavo giliaminčių įžvalgų – mokydamas mus ne tik melstis, bet pamilti muziką.
Ir baigiant norisi tarti kelis žodžius apie patį Jo asmenį – Jis mums parodė tikėjimo džiaugsmo pavyzdį. Jis mus drąsino susižavėti Jėzumi, pažinti Jį, pasitikėti Juo. Benedikto XVI nuolankumas ir paprastumas bylojo apie labai tėvišką ir jautrią jo širdį. Dėkokime Viešpačiui, už tokią dovaną šių laikų Bažnyčiai ir melskime, kad Petro laivas ir toliau būtų saugiai vairuojamas šio laikmečio audrose.
Comments are closed.