Būdama vienuole karmelite Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė per savo trumpą gyvenimą, atrodytų nieko ypatingo nenuveikė. Apie išskirtinį šios merginos pasaulį sužinome iš trijų sąsiuvinių, kurie po jos mirties buvo išleisti knygos “Vienos sielos istorija” pavidalu. Vartant Teresės užrašus bergždžia ieškoti kažkokios teologinės sistemos, sudėtingų minties konstrukcijų ar įmantrių literatūrinių pasažų. Čia viskas paprasta ir suprantama. Tačiau įdomu, kaip atsitiko, kad milijonus žmonių visame pasaulyje jos asmuo skatina ir įkvepia gyventi krikščioniškai?
Ko gero, atsakymas paprastas, kaip ir pati Teresėlė. Šios jaunos prancūzaitės raštuose glūdi paprastumas ir patirtis. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės pasaulyje nėra jokių vizijų, asketinių pratybų, maldos technikų. Visko pamatas – troškimas gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą. Taip, kaip ši karmelitė gyveno su Dievu, gali gyventi visi: sveiki ir ligoniai, vaikai ir suaugusieji, džiugūs ir laimingi, liūdni ir tūkstančių rūpesčių slegiami, negalintys link Dievo skubėti didžiuliais žingsniais. Būdama unikali, jos patirtis prieinama ir artima tiems, kurie trokšta gyventi Evangelija.
Vis dėlto Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės krikščioniško gyvenimo “pamokos” yra apibendrinamos žodžiais “mažasis kelias”. Šioje vietoje reiktų prisiminti porą Biblijos ištraukų, tiesiog įkūnijusių “mažosios Jėzaus gėlelės” gyvenimą. Visų pirma – tai Jėzaus žodžiai apaštalams: “Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė” (Mt 19, 14). Tik tampant mažu, t.y. visiškai pasikliaujant Viešpačiu, nesileidžiant į sudėtingus ir problemiškus svarstymus, įeinama į Dievo karalystę. Mažas yra tas, kuris išdrįsta priimti šventumo iššūkį, nepaisydamas savo silpnumo, priemonių skurdumo. Teresė puikiai matė tą akivaizdžią prieštarą tarp didingo mūsų pašaukimo išgyventi bendrystę su Dievu ir mūsų žmogiškojo silpnumo. Šventoji sako, kad ji jaučiasi per silpna, per maža savo jėgomis tobulumo laiptais kopti Dievo link, todėl tiki, jog prie “mažiuko” nusileis Jėzaus rankos, kurios pakylės jį iki Dievo. Kaip matome, Teresės patiriama silpnumo būsena yra būdinga nūdienos žmogui, kuris baukščiai dairosi į dievišką pasaulį, kol galiausiai nusprendžia: “Ne, tai ne man…”
Tuo tarpu mažoji karmelitė siūlo drąsiai kelti akis į Dievą. Čia galime prisiminti kitą Šventojo Rašto vietą, 131 psalmę, puikiai atspindinčią Teresės dvasingumą. “Viešpatie, mano širdis nėra išdidi nei mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiimu didžių dalykų, nei to, kas pranoksta mano jėgas<…>Pasitikėk Viešpačiu, Izraeli, ir dabar, ir amžinai!”. Psalmininkas apgieda pasitikėjimo būseną. Ji reiškia ne tam tikrą pasyvumą, bet vidinį aktyvumą, kai pasitikime Dievu, jo visagalybe, kai nepabūgę savo silpnumo ryžtamės išsakyti jam net sunkiausiai įgyvendinamus troškimus. Būtent todėl Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir teigė: “Pasitikėjimas, vien pasitikėjimas veda į meilę.”
“Mažajame kelyje” vyksta įprasti ir kasdieniniai dalykai, nesijaučiama kaip ryškiai apšviestoje scenoje, niekas tavęs nešlovina ir negiria. “Mažajame kelyje” niekas neiškyla virš paprasto žmogaus gyvenimo lygio. Tik būtinai reikia vieno: didelės, stiprios ir ištikimos meilės, su kuria atliekamos kasdieninės pareigos. Visiškai nesvarbu, kur ir kas bebūtum: mokykloje ar darbe, tarnautum ligoniui ar pats gulėtum bejėgis ligos patale… “mažajame kelyje” neturi reikšmės tai, ar tu pakėlei adatą nuo žemės, ar pastatei namą. Dievas nžiūri mūsų darbų didingumo, o tik meilės, su kuria juos atliekame. Todėl Teresė savo gyvenimo moto pasirinko: Mano pašaukimas – mylėti! Ji rašė:
– meile deganti siela negali nieko neveikti. Jei tu žinotum, ką aš planuoju nuveikti kai būsiu danguje…aš vykdysiu misiją…ten prasidės mano pasiuntinybė – mokysiu mylėti gerąjį Dievą taip, kaip aš jį myliu. Aš norėčiau parodyti žmonėms savo Mažąjį kelią.
– aš niekada netikėjau, kad galima tiek daug iškentėti. Tai galėčiau paaiškinti tik savo degančiu noru laimėti žmones Dievui.
– nieko iš Dievo neprašiau sau, prašiau visko tik Bažnyčiai ir žmonėms išgelbėti.
– norėčiau gelbėti sielas ir save dėl jų užmiršti, taip pat ir po savo mirties norėčiau gelbėti sielas.
– mirtis yra vienintelė galimybė patekti pas Dievą.
– aš jums atsiųsiu šviesą. Padėsiu suprasti viską, ko jums būtinai reikia.
– aš nesigailiu, kad pasiaukojau meilei. O ne, aš nesigailiu. Priešingai!
– aš nemištu, aš žengiu į gyvenimą!
Iš šių eilučių galime pajusti kokia begaline meile Dievui ir žmonėms degė šv. Teresėlė.
Paskutiniai Teresėlės žodžiai:
– Mano Dieve…aš myliu Tave!
Comments are closed.