Šį Verbų sekmadienį pravėrus bažnyčios duris, pasitiko ne tik smilkalų aromatas, bet ir auksinė saulės šviesa, kuri pro vitražus krito ant susirinkusiųjų pečių tarsi švelnus Dievo prisilietimas.
Žmonių veiduose švietė ramybė, o ore tvyrojo ypatingas jaudulys, kuris aplanko tik tada, kai žinai – kažkas didingo jau čia pat. Atrodė, kad kiekviena pakelta šakelė sugeria dangišką malonę 
„Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!“ (Mt 1, 9)
2026-03-29
