„Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs“ (Mt 28, 5–6).
Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!
Su giliu tikėjimu, dėkingumu mus mylinčiam Dievui ir džiaugsmu širdyje švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Tai pati svarbiausia, pati nuostabiausia Gyvenimo šventė!
Kristus mirtimi ant kryžiaus, savo gyvybės auka ir dieviška galia nugalėjo mirtį, išlaisvino iš nuodėmės, Prisikėlimu atvėrė mums kelią į naują gyvenimą Dieve.
Jėzaus iš numirusių Prisikėlimas nėra mirusiojo atgaivinimas, sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, į mirtingą biologinio kūno tikrovę, bet įžengimas į visiškai kitokį, naują gyvenimą – Dievo platybę.
Kristaus Prisikėlimas žmogui yra svarbiausias įvykis ir reikšmingiausia žinia. Tai krikščioniškojo tikėjimo esmė ir amžinojo gyvenimo Dieve pagrindas. Jėzaus Prisikėlimu įvyko išsiveržimas į visiškai naujo pobūdžio gyvenimą, kuris nepavaldus mirties ir tapsmo dėsniui, į gyvenimą, atvėrusį naują žmogaus būties matmenį. Tai dieviškas įvykis, asmeninis Kūrėjo meilės aktas, apdovanojantis neįsivaizduojama buvimo pilnatve.
Jėzaus Prisikėlimu pasiekiama visiems svarbi nauja žmogaus būties galimybė, žmonėms atverianti naujo pobūdžio ateitį. Tokią ateitį suteikti gali tik Dievas. Toks naujas buvimas, tai dalyvavimas asmeninio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gyvenime.
Krikščioniui gyvybiškai svarbu giliai tikėti Kristaus prisikėlimu, juo tiesiog persiimti. Apaštalas Paulius jau Pirmajame laiške korintiečiams tai pabrėžė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai <…> ir jūs dar tebeesate savo nuodėmėse. <…> Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome viltis į Kristų, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ ( 1 Kor 14 – 20).
Kristaus mirtis ant kryžiaus ir Prisikėlimas savo gelbstinčia galia jau dabar mus daro naujais žmonėmis ir ruošia tam naujam, visiškai kitokiam gyvenimui Dieve. Kristaus kryžius ir Evangelija atskleidžia tikrąją gyvybės ir šio žemiškojo gyvenimo vertę, žmogaus kūrybai ir veiklai suteikia prasmę. Dievo ir artimo meilė taurina, trapią ir laikiną būtį keičia į amžiną ir dievišką.
Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas – mūsų vienintelis Mokytojas ir Viešpats. Šiuo Keliu eidami ir jo Tiesa vadovaudamiesi, mes teikiame jam šlovę. Tai reiškia, jog visa būtimi suvokiame, kaip jis mus myli, kokie brangūs jam esame. Giliai suprantame, kaip mums reikia Dievo – tik jame mūsų gyvenimo prasmė ir tikroji laimė. Tai kartu šventumo kelias, leidžiantis tvirtai įsikibti mylinčio Dievo ranką, jam vienam teikti garbę ir vykdyti jo valią.
Kristaus Prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra tarsi mažas, nereikšmingas grūdelis. Tačiau jis savyje talpina neaprėpiamą Dievo galybę, tiesiog neįtikėtiną tikrovę. Mažas grūdelis savyje turi tai, kas ateityje tampa didu. Ta dieviška tikrovė ir galia peržengia bet kokį žmogaus supratimą, vaduoja iš visų piktojo pinklių, kuriomis siekiama įtvirtinti senojo žmogaus, nuodėmės vergo būseną.
Tikėjimas Prisikėlusiu Kristumi neleidžia žmogaus sumenkinti, jo gyvenimą apriboti vien tik žemišku gyvenimu ir jo poreikiais. Tik toks tikėjimas leidžia suvokti tikrąją žmogaus vertę ir kilnumą, jo prigimtyje visada matyti Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Atveria asmenį ir visuomenę Dievo planui, jo minčiai, begaliniam, amžinam gyvenimui su Viešpačiu.
Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra ir pagrindinė krikščionių persekiojimų priežastis. Giliai tikėdamas Kristaus Prisikėlimu, krikščionis niekada nesutiks su nuodėmės pasaulio logika ir jos struktūrų primetama sistema. Nesutiks su tamsybių kunigaikščio siūloma „geresne“ žmogaus versija, galimybėmis pačiam save „perkurti“. Atmes gundymą „būti kaip dievas“, spręsti, kas yra gera ir kas yra bloga.
Kokia, brangieji, neįkainuojama Dievo dovana yra tikėjimas. Visada, o ypač išbandymų metu galime patirti jo svarbą. Gyvename labai neramiais laikais. Daugybė grėsmių žmogui ir visam pasauliui. Pandemija, mirties grėsmė, artimų žmonių netektys, įvairios nelaimės, sukrėtimai ir iššūkiai. Į ką žmogui atsiremti? Kaip gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kokia ateitis?
Švenčiant Visuotinėje Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Šventojo Juozapo ir Šeimos metus yra gera galimybė atsiversti, artintis prie Dievo, atnaujinti tikėjimą, pagarba ir meile grindžiamus tarpusavio santykius. Tai kvietimas daugiau melstis, švęsti Sakramentus, stiprinti save Dievo žodžiu, parapijų pastoracijoje vadovautis paskelbtų metų sielovados gairėmis.
Viešpats mus sukūrė laimei ir džiaugsmui. Davė gyvenimą, padovanojo nuostabų pasaulį, kad mes, jo vaikai – tarpusavyje broliai ir seserys, vadovautumės teisingumu, būtume solidarūs, jautrūs vieni kitiems, ypač vargstantiems. Nuostabūs žemiški namai įpareigoja prisiimti daugiau atsakomybės, gerbti ir saugoti gamtą.
Dievo Sūnus tapo žmogumi ir atėjo į žemę, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Tegul Prisikėlęs Kristus mums visiems duoda jėgų atsiliepti į jo malonę ir pasitikint Dievu su viltimi kurti ateitį.
Visiems, brangieji, prasmingų, Viešpaties palaimintų Kristaus Prisikėlimo švenčių!
Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!
Vysk. Jonas IVANAUSKAS
Kaišiadorys, 2021 m. šv. Velykos